Paklausk manęs, kas yra yerba matė? Aš tau atsakysiu: yerba matė – tai augalas, iš kurio gaminamas tikrasis indėnų, gaučų ir kovotojų revoliucionierių gėrimas. Indėnai sukūrė jo kultą, gaučai jį pavertė savo buities dalimi, o Che Guevara vertino ne mažiau nei cigarus. Matė – tai gėrimas, be kurio neišsiverčia nei vienas save gerbiantis argentinietis, paragvajietis ar urugvajietis. O dar yerba matė – tai papročiai, legendos ir neįtikėtinos istorijos.
Kas tai yra matė?
Tai, ką indėnai vadino kaa (kas reiškia „žolė“), o ispanų konkistadorai yerba matė (yerba mate), mokslo žinynuose atsispindi kaip Illex Paraguariensis bugieninių šeimos bugienių genties augalas – paragvajinis bugienis. Šakotas medis-krūmokšnis laukinės gamtos sąlygomis gyvena iki penkiasdešimties metų ir užauga iki 15 metrų, „prijaukintas“ Illex Paraguariensis negali pasigirti nei ilgaamžiškumu, nei aukščiu: jo amžiaus riba – dvidešimt penkeri metai, o aukštis neviršija 1,5-2 metrų. Matės mėgėjų medžioklės objektas yra jauni ūgliai su odiškais žvilgančiais lapais, kurių krašteliai dantyti.
Pirmą lapų derlių galima rinkti jau praėjus penkeriems metams po auginio pasodinimo. Jeigu plantacijoms leidžiama egzistuoti tausojančiu režimu, tai matė yra aplaužoma kartą per trejus metus. Tačiau jei plantacija eksploatuojama iš peties (tai vadinama intensyviuoju režimu), tuomet krūmui su savo atžalomis tenka atsisveikinti kas dveji metai. Paragvajinis bugienis – augalas, labai mėgstantis drėgmę, todėl po to, kai baigiamos rinkti šakelės su lapais, jos vežamos į specialias džiovyklas – secaderos. Džiovinama esant labai aukštai temperatūrai specialiuose krepšiuose, tam tikru ciklu juos papurtant. Paskui lapai ir stiebai smulkinami bei trupinami. Tikrą matę sudaro trys komponentai: stiebelis (jame didelė naudingųjų medžiagų koncentracija), patys lapeliai (suteikia gėrimui spalvą ir aitrumą) ir lengvos dulkės, liudijančios, kad buvo laikytasi visų matės paruošimo technologijų ir gėrimas išsaugojo visas savo naudingąsias savybes.
Matės sudėtyje yra dervų, skaidulų, eterinių aliejų, tanino ir, be to, karotino, vitaminų А, С, Е, В1, В2, В-kompleksas, riboflavino, nikotino rūgšties, pantoteno rūgšties, biotino, magnio, kalcio, geležies, natrio, kalio, mangano, silicio, fosfatų, sieros, druskos rūgšties, chlorofilo.
Dievų dovana
Indėnų gvaranių legenda byloja, kad dievai padovanojo žmonėms yerba matę dar prieš aštuonis tūkstančius metų. Gvaraniai apsigyveno Paragvajaus selvoje nuo neatmenamų laikų. Jie valė selvą, sodino manijoką ir kukurūzus, tačiau kas ketverius metus dirva tapdavo nualinta, ir genčiai tekdavo keltis į naują vietą, kovojant su Amazonės džiunglių tankumynais. Sykį vienas senas indėnas jau nebeturėjo jėgų toliau eiti su gentimi, ir jo jaunesnioji dukra Jarmi nutarė likti kartu su juo.
Kartą prie jų lūšnos atėjo aukštas nepažįstamasis, kurio išvaizda nustebino merginą ir senuką: skirtingai nei visi, kuriuos jie pažinojo, jis buvo šviesiaodis ir žydraakis. Matėsi, kad keleivis neteko jėgų ir buvo labai išalkęs. Jie pavalgydino savo netikėtą svečią ir paguldė jį ilsėtis. Rytą nepažįstamasis pasidomėjo, kodėl jie gyvena taip toli nuo žmonių, ir senukas papasakojo savo istoriją.
Svečią sužavėjo merginos poelgis, ir jis paklausė senuko, kas galėtų padaryti jį laimingą. „Aš noriu vėl tapti stiprus, kad nuvesčiau savo dukrą į gentį“, – atsakė indėnas. Tuomet nepažįstamasis prisipažino, jog jis –dievas Paja Shume, ir atsidėkodamas už svetingumą, jis padės lūšnos šeimininkui. Dievas senukui padovanojo nedidelio aromatingo augalo krūmelius, paaiškino, kaip reikia juos prižiūrėti, kaip skinti lapelius ir džiovinti juos ant ugnies, kaip smulkinti ir plikyti mažame moliūge. „Šis gėrimas, – tarė Paja Shume, – tau taps gydomuoju ir gerai veikiančiu draugu, jis padės tau net liūdniausiomis pačios žiauriausios vienatvės valandomis“. Senukas padarė viską, kaip pasakė dievas, ir gėrimas iš kaa (taip buvo pavadintas naujasis augalas) suteikė jam jėgų, o senukas kartu su savo dukra surado selvoje gvaranių gentį.
Jėzuitų užpilas
Indėnai manė, jog kaa turi magiškų galių malšinti alkį ir pašalinti nuovargį. Juo Pietų Amerikos aborigenai gydė nemigą ir nevaisingumą, jis padėdavo sukaupti jėgas prieš kovą, atsigauti po mūšių ir ligų, gėrimas leisdavo jiems išsiversti be maisto ilgų žygių metu.
Stebuklingą gėrimo poveikį įvertino Ispanijos konkistadorai – jie ėmė vartoti matę tolimųjų plaukiojimų metu kaip priemonę nuo skorbuto. Ispanų dėka gėrimas ir vadinamas dabartiniu pavadinimu. Indėnų kečujų kalba žodžiu „mati“ buvo vadinamas nedidelis išskaptuotas moliūgas, kuriame būdavo plikomas gėrimas. Ispanai per klaidą indo pavadinimą palaikė paties gėrimo pavadinimu.
Tačiau dar labiau nei Pietų Amerikos atradėjai mate susidomėjo katalikų bažnyčia. 1611 metais Amazonės selvose pasirodė jėzuitai, kurių imperija čia gyvavo 160 metų. Šventieji tėvai iš pradžių nutarė uždrausti matę – kaip gėrimą, susijusį su potencialios parapijos pagoniškomis apeigomis, ir todėl šėtonišką.
Bet jėzuitai neblogai išmanė ne tik teologiją, tačiau ir komerciją. „Jėzuitų užpilo“ tonizuojamosios savybės padarė jį Europoje brangesnį už arbatą ir kavą. Matė, tūkstantmečiais padėdavusi indėnams išgyventi, tapo daugelio jų mirčių priežastimi. Jėzuitai versdavo gvaranius ir kečujus kiaurą parą rinkti yerba lapus ir tampyti ant savęs didžiulius ryšulius, įveikiant šimtus kilometrų nepraeinamų džiunglių. Pamažu vienuoliai ėmė patys veisti matės krūmokšnius, ir kartu su krikščionybės misija augalas ir iš jo gaminamas gėrimas paplito po visą Lotynų Amerikos teritoriją: matė tapo tokia pat kasdienybė, kaip arbata europiečiams.
Nepaprasta MATEmatika
Tačiau matės gėrimo ritualas su europietiška arbatos gėrimo ceremonija susijęs tiek, kiek cigaro rūkymas su cigaretės rūkymu. Paprastu arbatinuku ir arbatos pakeliu čia neišsiversi. Jokio matės neparuoši, jeigu iš anksto nepasirūpinsi bent dviem svarbiais dalykais – kalabasa ir bombila (bombižia).
Kalabasa – tai indas, į kurį įberiama matė, ir kuriame užplikomas gėrimas. Indas gaminamas iš mažo ilgmoliūgio (lagenarijos) (ispaniškai calabacita reiškia moliūgėlis). Tam, kad ilgmoliūgis virstų kalabasa, jį „pražiodo“, tai yra skersai nupjauna ties susiaurėjusia dalimi ar kiek aukštėliau, o paskui išdžiovina saulėje arba pakaitina ant laužo. IIgmoliūgiui suteikiama gamtos spalva – šviesiai ruda, bet džiūdamas jis gali įgyti bet kokį rudos spalvos atspalvį. Moliūgai dažnai papuošiami raižiniais, ant jų išdeginami raštai arba jie aptraukiami oda.
Iš moliūgų pagamintos kalabasos laikomos teisingiausiais, bet nebus didelė klaida, jei įsigysite keramikinį, medinį ir net metalinį indą, skirtą matei gerti.
Tikrasis matės mėgėjas niekada šio gėrimo negers per kraštą – tam yra skirtas specialus metalinis „šiaudelis“– bombila. Kaip ir kalabasą, ją išrado gvaranių indėnai. Iš pradžių tai buvo tuščiaviduriai stiebai, prie kurių pritvirtindavo tinklelius-filtrus iš susuktų augalo pluoštų (kad matės dalelytės pasiliktų kalabase). Tokią struktūrą (vamzdelis su prie jo pagrindo pritvirtintu filtru) bombilja išlaiko iki šiol, regionai vienas nuo kito skiriasi nebent tik filtrų forma ir vamzdelio ilgiu. Dabartinės bombiljos gaminamos iš į sidabrą panašaus naujasidabrio lydinio, taip pat iš gryno sidabro, nerūdijančio plieno, aliuminio ir skardos.
Dar nuo indėnų laikų prieš pradedant nuolat naudotis kalabasa, reikia jį atgaivinti, nes jei to nepadarysite, užplikyta matė negalės teisingai „kvėpuoti“ ir „numirs“ per anksti. Sužvalins kalabasą verdantis vanduo, kuriuo jis apšlakstomas iš vidaus, ir plikoma arbata, kuri įberiama ir užpilama karštu vandeniu. Bendrauti su mate kalabasa turi tris paras, po to indą reikia išvalyti, vėl priberti arbatžolių ir jas užvirinti. Praėjus parai – vėl išvalykite kalabasą. Dabar jis pasiruošęs jums ištikimai tarnauti.
Kaip geriama matė
Meistro klasę veda Daniil Belych.
Į kalabasą specialia mentele įberiama matė.
Tiems, kurie susiduria su gėrimu pirmą kartą, „moliūgėlį“ geriau užpildyti iki pusės: užkietėję matės mėgėjai įsiberia iki 2/3 kalabasos tūrio. Dažniausiai matė geriama be cukraus, bet pirmą kartą galima ir pasisaldinti.
Tada kalabasa uždengiamas delnu ir keletą sykių gerai supurtomas. Po nedidelio „žemės drebėjimo“ žolės žiedadulkės atsiduria viršuje, o stiebeliai apačioje.
Kitam etapui reikia ypatingo kruopštumo. Kalabasa palenkiamas taip, kad matė byrėtų prie vienos sienelės, o prie kitos susidarytų tuštuma, į kurią įstatoma bombilja.
Paskui kalabasą galima grąžinti į vertikalią padėtį taip atsargiai, kad bombila nebūtų pajudinta. Čia svarbu suvokti vieną dalyką. Bombila – ne arbatinis šaukštelis, ji skirta ne matei maišyti. Iki matės gėrimo pabaigos ji turi likti nepajudinama, kaip mūro siena. Pagal indėnų prietarą, mažiausias bombilos krustelėjimas sukelia Visatos chaosą. Pajudinę vamzdelį, galaktikos katastrofos jūs, žinoma, nesukelsite, bet audra kalabasoje kils, ir bombilą užkiš šapeliai.
Kai viskas bus paruošta, į kalabasą ties bombila įpilama šiek tiek karšto vandens ir leidžiama jam susigerti, o paskui pripilama jo iki viršaus. Svarbu, kad vandens temperatūra būtų 75-80°С, verdantis vanduo gali nuplikyti „arbatžoles“, ir jos praras skonį. Teisingai užplikyta matė pradeda burbuliuoti.
Pagal paprotį, prieš pradedant degustaciją, kalabasą reikia truputį „pašildyti“ rankose.
Po kelių minučių matę galima gerti. Plikyti tą pačią porciją galima tol, kol ji, jūsų nuomone, išlaikys skonį.
Bombilai ir kalabasui reikia ypatingos priežiūros. Jeigu vamzdelis yra išardomas, tuomet reikia nusukti filtrą ir gerai išvalyti.
Kiekvieną kartą panaudoję kalabasą jį gerai išdžiovinkite, kartkartėmis net pasinaudodami tam skirtu specialiu įtaisu, turinčiu ant galo metalinį cilindrėlį.
Cilindrėlis iš pradžių kaitinamas virš ugnies, o paskui juo prideginami kalabasos „viduriai“, kur iš anksto įberiama pusė saujos cukrašvendrių cukraus.
—
Teksta kopijuoti draudžiama be www.yerbamate.lt leidimo.